Prieš savaitę – keliaujant Graikijoje – išbandžiau Jogą.
Tai mano silpnybė, kad ir kur bebūčiau, vis norisi “paskanauti” – o kaip šioje vietoje Joga? O kaip jausis mano kūnas? Kokia bus pamoka?
Ir visada, visada – užsirašau į pamoką ir šiek tiek nerimauju. Ar suprasiu ką daryti, ar viskas pavyks, o jei pamatysiu daugiau savo silpnų vietų nei norėčiau? – TAIP, aš žinau, kad ne čia esmė, bet aš juk žmogus ir taip pat turiu įvairių minčių, jausmų…kol su viskuo, ką jaučiu, susidraugauju…
Po šios patirties susiformavo keletas įžvalgų, kuriomis norėčiau pasidalinti.
Kodėl dauguma žmonių nepradeda sportuoti?
NES NENORI PASIJAUSTI SILPNESNI nei yra dabar ir nenori žengti žingsnio į dar didesnį diskomfortą.
Atrodo, kad gyvenime turime ir taip daug reikalų, darbų, problemų, rūpesčių, minčių ir neturim kada net pagalvoti apie dar “kažkokį sportą” nes juk kada??? Aš ir taip jaučiu tiek skausmo, vos viską suspėju, o jei dar pradėsiu sportuoti? Ir dar bus sunku? Nemokėsiu? Nesugebėsiu? Skaudės? Reikės atrasti laiko?
Šios mintys sukuria iliuziją, kad viską reikia daryti MAX.
Jei pradėti sportuoti – tai kiekvieną savaitę, o dar gal net 3-5 kartus per svaitę…NE!!!
Kurkime sau mažus žingsnelius, kurie nesuteiks iš kart tiek diskomforto. Galim pradėti sportuoti 1 k. per dvi, tris savaites, paskui gal 1 k. į savaitę ir gal tik vėliau lėtai didinti intensyvumą…tai lems mažiau diskomforto ir daugiau malonumo, kuriame atrasime savąjį tempą ir malonumą.
Motyvacija neatsiranda šiaip sau, ji atsiranda tik pradėjus veikti.
Tai, ką norėčiau apibendrinti: jei nieko nepradėsime daryti, atsidursime situacijoje, kurioje kiekviena diena taps vis didesniu diskomfortu. Kūnas, su metais, vis labiau primins apie save ir galėsime jausti, kad visi mūsų pasirinkimai veda tik į vis sunkesnę situaciją.
Svarbiausia žengti pirmą žingsnį. Galbūt jis bus mažas, bet jis bus. Ir tai yra svarbiausia.
Tai tik mano patirtis ir mano mintys .
